KAVB
 
   


 
                   
 

Antanas Kučingis – Lietuvos kariuomenės savanoris, atsargos majoras-topografas, dainininkas (bosas).
Gimė 1899 m. spalio 18 d. Veiveriuose (Prienų r.).
Tikroji solisto pavardė – Kučinskas.

1937 m. rugsėjo 28 d. sulietuvino ir pakeitė į Kučingį.

1913 m. A. Kučingis įstojo mokytis į Veiverių mokytojų seminariją.

1920 m. įstojo į Kauno karo mokyklą, kurioje sporto ir muzikos instruktoriumi dirbo dainininkas ir režisierius P. Oleka, subūręs kariūnų chorą. Šiame chore A. Kučingis diriguodavo, kankliuodavo ir dainuodavo solo.

1922 m. liepos 30 d. sukūrė šeimą.

1923–1927 m. mokėsi Kauno muzikos mokyklos A. Kutkaus solinio dainavimo klasėje. Baigęs karo mokyklą buvo perkeltas į Alytų.

1924 m. buvo pakviestas į Valstybės teatrą perklausai ir gavo pasiūlymą dirbti. Debiutavo Gremino vaidmeniu P.Čaikovskio operoje „Eugenijus Oneginas“.

1928 m. su šeima apsigyveno pasistatytame name Kauno Žaliakalnyje, Aušros g. 11 (vėliau 13).

Iki 1937 m. dirbo Kariuomenės generalinio štabo topografu. Karinę tarnybą derino su menininko polinkiais.

Nuo 1934 m. prasidėjo A. Kučingio gastrolės į užsienio kraštus. Dainininkas gastroliavo Paryžiuje, Stokholme, Prahoje, Helsinkyje. Š.Guno operoje „Faustas“ A.Kučingis Mefistofelio partiją dainavo apie 50 metų (paskutinįjį kartą – jau būdamas 78 metų).

1937 m. pabaigoje A. Kučingis jau buvo sukūręs 52 operų vaidmenis.

Po dešimties metų atkaklaus darbo Lietuvos armijos majoras tapo vienu pajėgiausių Valstybės teatro operos solistų.
Prasidėjus sovietinei okupacijai, dalyvavo 1941 m. birželio sukilime.

1944 m. palaipsniui įsitraukė į antisovietinę veiklą. Iki 1948 m. gyveno Atlanto chartijos idėjomis ir tikėjo priverstiniu sovietų atsitraukimu iš Lietuvos. Kartu su Antanu Miškiniu leido pogrindinį laikraštį „Laisvės žvalgas”. Šioje veikloje dalyvavo ir jo sūnus Algimantas.

Nuo 1944 m. dainavo Vilniaus valstybiniame operos ir baleto teatre.

1947 m. A.Kučingis Kalvaičio slapyvardžiu pasirašė Jungtinių Tautų Organizacijai skirtą memorandumą., kuriame buvo reikalaujama nutraukti Lietuvos okupaciją.

1948 m. vasario 11 d. po vyriausybinio koncerto dainininkas buvo areštuotas. Dešimčiai metų buvo ištremtas į Sibirą, kalėjo įvairiuose Rusijos (Mordovijos, Kemerovo, Omsko) lageriuose. Jau būdamas solidaus amžiaus dainininkas nepaprastai kentėjo atskyrimą nuo artimųjų, gimtinės, tačiau nepalūžo, ištvėrė sunkias tremties sąlygas, drąsindamas ir kitus belaisvius.

1956 m. kovo 3 d. paleistas iš lagerio. A. Kučingis buvo pakviestas dirbti Omsko filharmonijoje solistu.

1956 m. birželio 30 d. grįžo į Lietuvą. Dainavo Vilniaus  bei Kauno teatruose ir buvo sutinkamas didelėmis ovacijomis. A.Kučingis buvo nepaprastai principingas, jau grįžęs iš tremties jis vengė duoti interviu sovietų žurnalistams, nedainavo tarybinių dainų. Valdžia bijojo, kad jo pasirodymai nevirstų protesto demonstracijomis, todėl Vilniaus valstybinis operos ir baleto teatras 1961 m. A.Kučingį paskubomis išlydėjo į pensiją.

Paskutinė solisto darbovietė buvo Kauno muzikinis teatras, kuriame jis dainavo iki 1970 m. Su koncertais važinėjo po Lietuvą, jis labai subtiliai atlikdavo liaudies dainas.

A.Kučingis turėjo puikų balsą, jo vaidybai buvo būdingas išraiškingumas, dramatiškumas. Jis sukūrė apie 70 įsimintinų vaidmenų operose. O. Narbutienė kn. „Antanas Kučingis“ rašo: „Didis artistas ir didis žmogus – taip vienas muzikas charakterizavo A.Kučingį. Toli gražu, ne kiekvieną menininką galima pavadinti didžiu žmogumi. O gyventi A. Kučingiui teko itin sudėtingu laiku. Jis ryžtingai ir tvirtai ėjo savo keliu, nepaisydamas ir to, kad kenkia savo karjerai.
Tai reta tarp artistų... Apie 50 metų nešė jis žmonėms džiaugsmą ir stiprybę, ir dabar, girdėdami jį jau įrašuose, žavimės šio balso sodrumu, jo ryškia spalva.
Sunku tą balsą charakterizuoti, nes jame daug skirtingiausių niuansų, jis – sodrus, kupinas jėgos ir švelniai lyriškas, šaižiai besikvatojantis ir didingai iškilmingas, bet atpažįstame jį nuo pirmojo garso, nes tas „kučingiškas” koloritas nepakartojamas...
Lietuvos operos sceną puošė ne tik pagrindiniai A.Kučingio sukurti vaidmenys, bet ir nedideli, epizodiniai. Kiekvieną, kad ir mažą vaidmenį, solistas nutapydavo taip ryškiai ir įsimenančiai, kad jie nuspalvindavo visą operą.
Sunku rasti taiklesnį A.Kučingio įvertinimą, kaip pirmojo mūsų operos bosinių partijų atlikėjo, pedagogo ir režisieriaus Petro Olekos apibūdinimą. Jis, sveikindamas Antaną Kučingį 70-mečio proga, pavadino jį „Lietuvos bosų karaliumi”.

Mirė 1983 m. liepos 7 d. Kaune, palaidotas Romainių kapinėse.