KAVB
 
   


 
                   
 

Įžanga Į viršų
2008-aisiais mirė teatro ir kino aktorius Algimantas Masiulis. Daugeliui pačių įvairiausių skirtingo mentaliteto ir išsilavinimo žmonių tai tapo dideliu praradimu. Staigi mirtis A. Masiulį ištiko nesulaukus savo 80-mečio jubiliejaus, kuriam jis iš anksto aktyviai ruošėsi (...)

A. Masiulis sukūrė daugiau kaip 150 vaidmenų teatre ir apie 90 — kine. Sulaukė sėkmės, pripažinimo, žiūrovų meilės ir netgi valdžios dėmesio: sovietmečiu gavo LTSR nusipelniusio artisto (1974) ir LTSR liaudies artisto (1981) vardus, o sulaukus Lietuvos nepriklausomybės — Gedimino ordino Komandoro kryžių (1996). Vis dėlto jis niekada nesiliovė abejojęs, ar tą kelią pasirinko, vis ieškojo vienokių ar kitokių savo talento patvirtinimų. Ne vienas yra pastebėjęs, o ir pats A. Masiulis yra pasakojęs apie jį nuolat kankinusį prieštaringumą, abejones savo pašaukimu, nenorą būti „antruoju“, pastangas iš to išsiveržti. Susidaro įspūdis, kad minimuoju laikotarpiu Panevėžio dramos teatre to neišvengė nė vienas — tai buvo J. Miltinio metodikos sudedamoji dalis, kurią jis naudojo tam, kad užbėgtų už akių aktorių „išpuikimui“. Gal ir dėl to A. Masiulis visą gyvenimą abejojo, vis kankinosi dėl savo talento ir lyderio statuso, kad ir kiek ar kokius vaidmenis suvaidintų.

Sunku vertinti to meto Panevėžio dramos teatro spektaklius ir aktoriaus indėlį jų nemačius. Belieka pasikliauti recenzentų akylumu ir objektyvumu (bibliografija pridedama). Tiek recenzentai, tiek kolegos labiausiai išskiria A. Masiulio suvaidintą Personalo šefą Richardą Ėglį spektaklyje pagal Friedricho Dürrenmatto pjesę „Frankas V“ ir Fadinarą Eugène’o Labiche’o vodevilyje „Šiaudinė skrybėlaitė“, mini Kresalo vaidmenį Josefo Kajetáno Tylo „Laumės sūnuje“, Grafą Almavivą Pierre’o Beaumarchais „Figaro vedybose“, Šervinskį Michailo Bulgakovo „Didžiajame prologe“ („Turbinų dienose“). Visi vienbalsiai pabrėžia A. Masiulio eleganciją, sugebėjimą dėvėti kostiumą ir aprangos aksesuarus (skrybėlę, pirštines, lazdelę), muzikalumą, plastiškumą, formos pojūtį, temperamentą, humoro jausmą. (...)

A. Masiulio vaidmenys, matyti Kauno dramos teatre, daugiausia sietini su dviem režisieriais — Jonu Vaitkumi, kuris jį pakvietė į šį teatrą, ir Gyčiu Padegimu, kuris dirbo tuo pat metu. Pirmuoju atveju A. Masiulis buvo puikiai išnaudota, svarbi ir ryški spektaklio ansamblio dalis. Debiutavęs Krokuvos vyskupo Filipo Padnevskio vaidmeniu Juozo Grušo „Unijoje“, įsidėmėtinai suvaidino Herdalą Henriko Ibseno dramoje „Statytojas Solnesas“, Helikoną Albert’o Camus „Kaliguloje“ ir ypač Helerį Ivano Radojevo dramoje „Raudona ir ruda“. Williamo Shakespeare’o dramoje „Ričardas II“ A. Masiulis sukūrė net tris vaidmenis (Lankasterio hercogo Džono Ganto, Sero Pirso Ekstono ir Arklininko), puikiai jausdamas ir išnaudodamas teksto teikiamas galimybes, kai vis kitaip varijuojant loginius kirčius ir tarsenos moduliacijas perteikiamas vis kitas charakteris ir jo atspalviai. Šiuo atveju ištobulinta ir nušlifuota „masiuliška“ kalbos maniera išsiskyrė gerąja prasme — raiškiai perteikiant to reikalaujantį poetinį tekstą. Vis dėlto A. Masiulis netapo režisieriaus J. Vaitkaus favoritu — tuo metu Kauno dramos teatre pagrindiniu smuiku grojo kiek vėliau atėjęs kino aktorius Juozas Budraitis, kuris pelnė Vaitkaus pasitikėjimą net ir neturėdamas jokios teatrinės patirties. Pasak J. Vaitkaus, J. Budraitis ją kompensavęs tuo, kad be galo tikėjęs jųdviejų bendru darbu. A. Masiuliui, turėjusiam nemenką patirtį ir galėjusiam palyginti, šito galop pritrūkę. Paradoksalu, bet kaip tik noras pirmauti ir į tai dedamos pastangos A. Masiuliui čia tapo didžiausiu kliuviniu. Reikia turėti omenyje ir kardinalų nesusikalbėjimą, siekiant iš esmės tų pačių tikslų — A. Masiulis tai darė deklaruodamas gėrio ir grožio pirmenybę, o J. Vaitkus — kritikuodamas visuomenės ir individų ydas.

G. Padegimo spektakliai labiau atitiko A. Masiulio ambicijas ir bendro darbo principus — tada dar jaunas režisierius turėjo kantrybės ir noro preciziškai gilintis į aktoriaus siekiamybę, skirti tam pakankamai daug laiko. Pats A. Masiulis jųdviejų bendradarbiavimą, kuris truko ištisus du dešimtmečius, taip pat laikė išskirtiniu ir daugiausia atliepusiu jo troškimus. Jis buvo neabejotinai patenkintas ir Dominyko Žigo vaidmeniu Juozo Grušo „Gintarinėje viloje“, ir Gustavu Augusto Strindbergo „Kreditoriuose“, ir Daktaru Gibsu Thorntono Wilderio „Mūsų miestelyje“, ir Romulu Augustulu Friedricho Dürrenmatto „Romule Didžiajame“, su tam tikromis išlygomis — ir Henriko II vaidmeniu Jameso Goldmano „Liūte žiemą“ (pastarajame, A. Masiulio požiūriu, režisierius pernelyg išplėtojęs istoriškumą, o ne psichologizmą). Savo ruožtu dar išskirčiau puikų Bernardo Šo vaidmenį Jerome’o Kilty’o „Mielajame apgavike“ — šiame sužibėjo kone visos A. Masiulio visą gyvenimą tobulintos išraiškos priemonės: plastiškumas, muzikalumas, elegancija, autoironija (nepamirštama scena, kaip A. Masiulio Bernardas Šo cigaretės dūmais naikina meilužės kvepalus..!). Jo paties būdo prieštaringumas čia idealiai atitiko kuriamo personažo charakterį, susiliejo su juo, atvėrė slapčiausias sielos kerteles — apie šiame vaidmenyje išgautus niuansus, pustonius, detales ir subtilų psichologizmą galima kalbėti daug ir ilgai.

O iš epizodinių vaidmenų (A. Masiulis jų nė kiek nevengė) norėtųsi paminėti tą, kurį jis suvaidino Kauno dramos teatre savo diplominį darbą realizavusio norvegų režisieriaus Yngve’s Sundvoro, Piotro Fomenkos mokinio, spektaklyje pagal Bertoldo Brechto miuziklą „Opera už tris skatikus“. Atidžiai aštria akimi patyrinėjęs Kauno teatro aktorius, aklo Pastoriaus vaidmeniui jaunas režisierius pasirinko būtent A. Masiulį — šiam teko trumpas bežodis perėjimas per sceną vilkint vien tik triko. Jo personažo išėjimas iš viešnamio, prisidengus veidą tamsiais akiniais ir manipuliuojant balta neregio lazdele, buvo toks tikslus, žaismingas ir nuotaikingas, kad prisimenu jį iki šiol.

Sunku pasakyti, kurio teatro periodas buvo svaresnis ar sėkmingesnis — įvairūs žiūrovų, kolegų, kritikų ir paties A. Masiulio vertinimai ir skiriasi, ir sutampa, ir persipina. Akivaizdu, kad šie kūrybos etapai buvo skirtingi, bet nė vieno negalima paneigti kurio nors atžvilgiu. Vis dėlto į akis krinta tam tikras poliariškumas — Panevėžio teatre tarp pagrindinių A. Masiulio vaidmenų dominavo vadinamieji „saldaininiai“ personažai, sukurti komiškose operose, vodeviliuose, komedijose. Galima sutikti, kad Kaune A. Masiulis „sugrojo“ kitaip negu Panevėžyje, kad turėjo derintis prie kitos režisūrinės manieros, kolektyvo ir jo įpročių, bet čia jis susidūrė su ypač svaria dramaturgija, atsidūrė teatre per ypatingą jo pakilimą, vadinamąjį „auksinį periodą“. (...)

Manau, kad dar viena laiminga A. Masiulio pažintis buvo susitikimas su teatro ir kino režisieriumi Vytautu V. Landsbergiu — tik, akivaizdu, tai įvyko kiek per vėlai. Jo filmuose suvaidinti tik du vaidmenys — Senelis pirmajame V. V. Landsbergio meniniame filme „Jonukas ir Grytutė“ ir Senis filme „Kai aš buvau partizanas“. Neabejotina, kad jaunas režisierius A. Masiulio asmenyje buvo atradęs ne tik mokytoją, bičiulį, bet ir aktorių, kuriam norisi rašyti scenarijus ir kurti spektaklius bei filmus — šito A. Masiulis troško ir siekė labiausiai. Gal šis neabejotinai perspektyvus bendradarbiavimas būtų pagaliau numalšinęs jo nuoskaudas ir patenkinęs užgautas ambicijas?..

A. Masiulio įvaizdis kine, suformuotas jo vyriškos išorės ir laikysenos, ne tik imponavo, bet ir visiems laikams nulėmė jo amplua. Visa galerija pačių įvairiausių vokiečių karininkų, suvaidintų daugybėje filmų, buvo tokie įtaigūs, kad A. Masiuliui buvo be galo sunku išsiveržti iš jų rėmų. Jam tai buvo dar viena priežastis kankinamai dvejoti, jausti nepasitenkinimą savimi ir daryti išvadą, kad jis atseit nieko kine nesuvaidinęs. Kalbant apie tuos jam įkyrėjusius vokiečių kariškius, paminėtinas labai svarbus dalykas. Iki tol Sovietų Sąjungos kinematografas naudojo ideologiškai parankią klišę: vokiečiai dažniausiai buvo rodomi stori, trumpomis kojomis ir rankomis, neįtikėtinai primityvūs. Kaip tik A. Masiulis, Vladimiro Basovo seriale „Skydas ir kalavijas“ suvaidinęs Vilį Švarckopfą, pakeitė visą ankstesnį vokiečių kariškio įvaizdį. Žiūrovai išvydo tikrą ariją —aukštą, kaip styga pasitempusį ir energija kunkuliuojantį karininką su prigludusia, tarsi nulieta uniforma, kuris norom nenorom kėlė pagarbą ir susižavėjimą. A. Masiulio charizma, talentas ir įtaiga pasirodė esantys aukščiau propagandos. Tikrai nedaugelis aktorių — netgi pasaulio kinematografe — galėtų tuo pasigirti.

Šiaip ar taip, daugelis turbūt sutiktų, kad A. Masiulis gyvenime buvo greičiau Teofilis iš nepamirštamo G. Lukšo filmo „Mano vaikystės ruduo“, o ne Vilis Švarckopfas iš „Skydo ir kalavijo“. Vis dėlto būtent pastarasis įvaizdis persekiojo jį visą gyvenimą — dauguma jį laikė „teutonu“, kurio šarvus reikia pramušinėti alebardomis. Dailininkas Eugenijus Survila, nutapęs puikų brandaus A. Masiulio portretą, jį išvydo ir pavaizdavo būtent tokį. (...)

Visi mes nešiojame vieną ar kitą kaukę, slepiamės po vienais ar kitais šarvais. Tiesą sakant, taip žymiai saugiau ir patogiau — daug sudėtingiau ir sunkiau jų atsisakius. Nusiimti kaukę ir šarvus, nors ir trumpam, ryžtasi tik nedaugelis. Tam reikia nuoširdžiai mylėti žmones, tikėti jų supratingumu bei geranoriškumu. Algimantas Masiulis buvo vienas iš jų.

Elvyra Markevičiūtė. SIELOS PEIZAŽO TAPYMAS. Algimantas Masiulis: siela po teutonų riterio šarvais.                         Kauno valstybinis dramos teatras: Kopa, 2012, p.4-7


Bibliografinėje rodyklėje atsispindi teatro ir kino aktoriaus Algimanto Masiulio pagrindinės gyvenimo datos, pasiekimai ir apdovanojimai, kūryba (vaidmenys Panevėžio ir Kauno dramos teatruose, kine ir TV), vaizdo įrašai, bibliografija (knygos, pasisakymai, interviu, publikacijos, aktoriui dedikuoti eilėraščiai), ikonografija (portretai dailėje ir fotografijoje),  galerija.
Įrašai ir nuotraukos atrinktos naudojantis Lietuvos nacionalinės bibliotekos leidiniu „Bibliografijos žinios“, duomenų bazėmis, Kauno apskrities viešosios bibliotekos katalogais ir Kaunistikos skaityklos kartoteka, Juozo Miltinio palikimo studijų centro ir Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus fondais.
Įrašai šioje rodyklėje išdėstyti chronologine tvarka. Pirmiausia pateikiamos knygos, toliau straipsniai knygose ir periodikoje lietuvių, rusų ir rusų kalbomis. Knygos ir dalis straipsnių peržiūrėti de visu.